LJS istorija

Lietuvos Jūrininkų Sąjunga (1923-2009 m.)

Istorijos tėkmė toli gražu neartino Lietuvos prie jūros. Karai, politinės sutartys ir svetimųjų valdžia sąlygojo tokią padėtį, kad po Pirmojo pasaulinio karo susikūrusiai nepriklausomai Lietuvos valstybei grėsė realus pavojus likti be priėjimo prie jūros. XV a. pradžios sutartys su kryžiuočiais įteisino Klaipėdos krašto teritorijos priklausomybę Ordinui (vėliau Prūsijos valstybei, Vokietijos imperijai). Ši rytinė Vokietijos siena beveik nepakitusi išliko 500 metų.

1819 m. caro vyriausybė Palangos pajūrį iš Kauno gubernijos (kuriai tuo metu priklausė didžioji lietuviškų žemių dalis) perdavė Kuršo gubernijai. 1919-1920 m. dėl šio pajūrio ruoželio vyko intensyvios derybos tarp Lietuvos ir Latvijos, kurios baigėsi nutarimu sienos nustatymo klausimą perduoti tarptautinei arbitražo komisijai. 1921 m. kovo 30 d. Edinburgo universiteto prof. Dž. Simpsono vadovaujama arbitražo komisija nutarė 19,5 km pajūrio ruožą su Palanga ir Šventąją skirti Lietuvai. Jame vienintelė uostui tinkama vieta buvo Šventosios upės žiotys, tačiau uosto statybai čia reikėjo didžiulių investicijų.

1923 m. sausio 15 d. Lietuvos vyriausybė žengė drąsų ir ryžtingą politinį žingsnį, prisijungdama Antantės administruojamą Klaipėdos kraštą su Klaipėdos uostu. Nesigilinant į šios akcijos politinį kontekstą, reikia pabrėžti didžiulę jos svarbą valstybės ekonomikai. Lietuva įgijo jūrų uostą, tuo sudarydama sąlygas vystyti savo laivyną, rengti profesionalius jūrininkus, intensyvinti ekonomikos ir kultūros plėtrą. Klaipėdos uosto prijungimas sukūrė prielaidas Lietuvai tapti jūrine valstybe.

Šis politinis įvykis paskatino ir LJS Įsikūrimą. Tuo metu Kaune gyveno keliolika buvusių carinės Rusijos karo ir prekybos laivų jūrininkų. Daugelis jų neturėjo galimybės dirbti pagal profesiją, tik keletas gavo tarnybą Kauno vandens kelių rajone ir Laivininkystės inspekcijoje.

LJS įkūrimo iniciatoriai, be St. Kuizino, buvo kapitonas Juozas Andžejauskas, politikas ir verslininkas, AB „Lietuvos garlaiviai“ kūrėjas S. Banaitis, kapitonai Aleksandras Azguridi (tuo metu – Nemuno laivininkystės prižiūrėtojas) ir Bronius Platakis.

1923 m. kovo 11 d. AB „Lietuvos garlaiviai“ būstinėje Kaune „Aleksoto g. 6“ įvyko organizacinis susirinkimas, į kurį susirinko 28 „jūrininkai ir prijaučiantys“. Buvo išrinkta 3 žmonių komisija statuto projektui parengti. Susirinkime nutarta, kad „LJS turi būti tik speciali organizacija ir jos nariais gali būti tik asmenys, baigę specialius jūrų mokslus ir praktiškai su atitinkamu išsilavinimu. Jau tuo metu nuspręsta, kad „LJS, būdama jūreivystės branduoliu, steigs specialią jūrininkams ruošti mokyklą ir tik tokiu būdu didins savo tikrųjų narių skaičių“.

Antrame susirinkime 1923 m. kovo 25 d., dalyvaujant 33 jūrininkams, buvo apsvarstytas LJS statuto projektas, gen. VI. Nagevičiui su iniciatyvine grupe, susirinkimo prezidiumui, statuto parengimo komisijai nurodyta jį perredaguoti bei įregistruoti Kauno apskrities viršininko įstaigoje. LJS tikslu buvo paskelbtas tautos supratimo apie laivyno Lietuvai svarbą, būtiną reikalingumą ir naudingumą žadinimas. Sąjungos nariai numatė savo žiniomis ir patyrimu padėti Lietuvos visuomenei kuo greičiau steigti laivyną ir vystyti vandens transportą. Tai turėjo prisidėti prie šalies ekonomikos kilimo ir jūrininkų aprūpinimo darbu pagal profesiją. Taigi jau LJS steigimo metu buvo numatytos dvi veiklos kryptys: laivyno steigimo propaganda ir teisinių, techninių prielaidų tam kūrimas bei sąjungos narių profesinių interesų gynimas. LJS kurta kaip nepolitinė organizacija. Jos tikraisiais nariais galėjo būti karo ir prekybos laivynų jūrininkai, laivų statytojai, laivyno gydytojai ir radiotechnikai, upeiviai, narų seniūnai, locmanai, laivų agentavimo specialistai. Garbės nariais galėjo tapti priimami asmenys, paaukoję ne mažiau kaip 10 000 Lt LJS arba „daug padarę sąjungai bei tautinio laivyno kėlimui“. Stojamasis mokestis buvo 10 Lt, taip pat numatyta, kad visi nariai mokės po 1 procentą gaunamos algos dydžio mėnesinį mokestį.

1923 m. kovo 29 d. Karo muziejaus raštinėje įvykusiame susirinkime buvo išrinkta LJS valdyba ir revizijos komisija. LJS pirmininku išrinktas gen. VI. Nagevičius, valdybos pirmininku pulk. T. Daukantas, valdybos nariais Pr. Šuipys ir Br. Platakis, sekretoriais A. Jurskis ir A. Čiužas. Valdyba buvo įpareigota balandžio 8 d. surengti oficialų LJS atidarymą ir vėliavos pašventinimą, į šį renginį pakviesti iš Liepojos L. Stulpiną, skubiausiai užmegzti ryšius su Klaipėdos jūrininkais. Sutikus VI. Nagevičiui LJS būstinė įsikūrė Karo muziejaus raštinėje.

LJS aktyviai propagavo savo idėjas periodinėje spaudoje. Oficioze „Lietuva“ buvo reguliariai spausdinamos St. Kuizino žinutės apie LJS veiklą, pasiūlymai ir kvietimai į renginius. Kapitono Nemo slapyvardžiu rašinius apie jūreivystę, laivyną, savo marinistinę kūrybą skelbė A. Azguridi. Karo ir prekybos laivyno, jūrų technikos ir švietimo klausimais daug profesionaliai rašė T. Daukantas bei T Reingardas.

LJS pasistengė greitai užmegzti ryšius su kolegomis Klaipėdos jūrininkais. Dauguma Klaipėdos uosto tarnybose ir laivininkų bendrovėse dirbusių specialistų vokiečių nepalankiai sutiko uosto perdavimą Lietuvos žinion. Būta konfliktų ir sabotažo, tačiau naujajai valdžiai dažnai tekdavo nusileisti. Specialistų, galinčių pakeisti vietinius, tiesiog nebuvo. Vis dėlto LJS vadovybei pavyko palenkti dalį Klaipėdos jūrininkų jungtis į bendrą profesinę sąjungą. 1923 m. birželio 15 d. Klaipėdoje, Prefektūros konferencijų salėje, įvyko steigiamasis LJS skyriaus susirinkimas. Pirmininkais buvo išrinkti locų komandoras Maksas Radtke ir Žvejų draugijos pirmininkas Friedrichas Suhras. Klaipėdos skyrius nebuvo gausus – tik 19 narių. 1923 m. birželio 30 d. klaipėdiečių kvietimu LJS delegacija lankėsi Klaipėdoje, išplaukė į jūrą, stebėjo Kopgalio gelbėjimo stoties įgulos pratimus. Rugpjūčio 1 d. prie Locų bokšto M. Radtke iškėlė ant stiebo VI. Nagevičiaus įteiktą LJS vėliavą. Klaipėdos skyriaus veikla iki 4-ojo dešimtmečio pradžios apsiribojo tik profesiniais jo narių interesais. LJS Kaune puoselėtos tautinio laivyno ir jūrų mokyklos kūrimo idėjos klaipėdiečiams nebuvo tokios patrauklios, nors po svarbesniais LJS dokumentais ir memorandumais yra šio skyriaus vadovų parašai.

Klaipėdoje gausėjant lietuvių jūrininkų bei uosto tarnautojų, čia persikėlė jūrinės veiklos centras. Nuo 1932 m. suaktyvėjo LJS skyriaus veikla. Spalio 22 d. visuotiniame susirinkime priimta 12 naujų narių. Tarp jų užsienyje mokslus baigę: Suomijoje – Daugėla, Babarskis, Sliesoraitis, Limba, Marcinkus, Domeika, Krištopaitis; Italijoje – Kaminskas. Skyriaus pirmininku išrinktas Paulius Lindenau, vicepirmininku – L. Stulpinas, sekretoriais – Z. Domeika ir locas Jankovskis, iždininku – locas G. Bervingas. Nutarta susirinkimus rengti kas mėnesį. LJS Klaipėdos skyriaus veikla ir toliau apsiribojo profesinių Sąjungos narių interesu gynimu. 1934 m. šį skyrių sudarė 42 nariai. 1934 m. lietuviškų elementų gausėjimas LJS Klaipėdoje paskatino pertvarkas.

1935 m. rugpjūčio mėnesį išėjo pirmasis žurnalo „Jūra“ numeris. Leidinio pirmtaku derėtų laikyti T. Reingardo redaguotą 1928 m. Kaune leistą žurnalą „Inkaras“ (dienos šviesą išvydo tik 3 numeriai). Žurnalo „Jūra“ leidėjai – LJS K ir Lietuvos moterų tautiniam laivynui remti sąjungą. Jame nušviečiama besikuriančio lietuviškojo laivyno kasdienybė, pasaulio laivininkystės naujienos, duomenys apie Klaipėdos ir kitų uostų veiklą, buriuotojų ir jūros skautų gyvenimo aktualijos. Greta spausdinti ir šviečiamojo pobūdžio straipsniai bei marinistinė beletristika. Iki 1939 m. išėjo 43 žurnalo numeriai. Nuo 1939 m. birželio mėn. žurnalas leistas Kaune (iki 1940 m. birželio išėjo 1 numerių). „Jūros“ atsakingųjų redaktorių pareigas ėjo LJS nariai: A. Daugirdas, Z. Domeika, Br. Krištopaitis ir J. Šimoliūnas. Tarp ankstyvesnių aktorių minėti: šturmanai R. Vilčinskas (Vilkas), L. Serafinas, žurnalistai F. Vainoras, VI. Bakūnas. Žurnalas buvo gana populiarus, jo tiražas siekė iki 5000 egzempliorių. Leidybos išlaidoms padengti Klaipėdos uosto direkcija suteikė LJS „laivų pririšimo uoste“ koncesiją. 1937-1939 m. LJS idėjas propagavo ir Klaipėdos radiofonas. Čia pusvalandinėse laidose jas sklaidė VI. Bakūnas.

1938 m. spalio mėn. LJS K valdybos pirmininku išrinktas Klaipėdoje jūrininkystės inspektoriumi dirbęs ats. gen. T. Daukantas. 1939 m. vasario 10 d. LJS K memorandumu, adresuotu Klaipėdos krašto gubernatoriui, kėlė jūrininkų padėties gerinimo klausimą, reikalaudama peržiūrėti atlyginimus, juos nustatyti pagal Vakarų Europos normas, apdrausti jūrininkus, įsteigti atskirą ligonių kasą, išplaukiojus nustatytą metų skaičių aprūpinti pensija, garantuoti įstatymu visiems plaukiojantiems jūrininkams ne mažesnes nei mėnesio metines atostogas.

1939 m. kovo mėn. Vokietijai prisijungus Klaipėdos kraštą ir uostą, daugelis LJS K narių buvo priversti apleisti savo tarnybos vietas, išvykti į Didžiąją Lietuvą. 1939 m. birželio 21 d. LJS K valdybos posėdis vyko jau Karo muziejaus raštinėje Kaune.

Vėliau susiklosčiusiomis politinėmis aplinkybėmis LJS veikla apsiribojo einamųjų klausimų svarstymo posėdžiuose, „Mūsų jūra“ žurnalo leidimo reikalas, jūrine propaganda. 1940 m. birželio mėn. TSRS organų LJS buvo likviduota. 1941 m. kovo 22 d. buvęs LJS tarnautojas Br. Valaitis perdavė Karo muziejuje likusį Sąjungos turtą (bylas, inventorių, žurnalus „Mūsų jūra“) LTSR PS Centro biuro įgaliotam šio biuro vedėjui J. Vendrikiui.

Prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Lietuvos laivynai buvo užgrobti ar nuskandinti, o Lietuvos jūrininkų laikė sunki dalia: vieni buvo ištremti į Rusiją, kiti žuvo, o kai kuriems pasisekė prisiglausti užsienyje. Pasibaigus karui, nemaža dalis emigravusių Lietuvos jūrininkų atsidūrė Flensburge (Vokietija). 1947-05-10 įvyko susirinkimas, kuriame buvo nutarta atkurti LJS ir pavadinti ją Lietuvos jūrininkų sąjunga (profsąjunga) užsienyje. 1948 01 24-25 dienomis Flensburgo lietuviškoje jūrų mokykloje įvyko visuotinis emigracijoje esančių jūrininkų suvažiavimas. Suvažiavimas priėmė Statutą, išrinko LJS užsienyje pirmininką (Povilą A. Mažeiką) ir valdybą (T. Daukantas, L. Balsys, R. Vilčinskas (Vilkas) ir Šredersas). LJS užsienyje pagrindinis tikslas „...suburti ir globoti visus užsienyje esančius lietuvius jūrininkus, žvejus ir kitus jūrų transporte ir laivininkystėje dirbusius ir dirbančius, pradėti išlaikyti glaudų tarpusavio ryšį per visą tremties ar emigracijos laikotarpį, tenkinti jų profesinius reikalus, teikti jiems paramą ir rūpintis kitais jūrininkus liečiančiais reikalais“. 1948 m. rudenį P. A. Mažeika, emigruodamas į JAV, pirmininko pareigas perdavė L. Balsiui. Nuo 1952-12-29 LJS užsienyje centras persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas. Centro tarybą sudarė P. A. Mažeika (pirmininkas), R. Vilčinskas (Vilkas), M. Šlapšys ir A. Milaševičius.

Lietuvos jūrininkų sąjunga (LJS), tarpukario Lietuvoje buvusi galinga organizacija, Sovietų valdžios metais buvo uždrausta, bet atgimė net anksčiau, negu Lietuva atgavo nepriklausomybę.

1989-05-27 Klaipėdos prekybos uosto kultūros rūmuose įvyko visuotinis jūrininkų susirinkimas, kuriame buvo priimtas nutarimas, dėl Lietuvos jūrininkų sąjungos atkūrimo, patvirtinti įstatai ir atributika, priimtos rezoliucijos, Susirinkimas išrinko LJS tarybą, kurios nariais tapo: G. Areškevičius – Jūrų prekybos uosto vilkiko kapitono padėjėjas, E. Astikas – tolimojo plaukiojimo kapitonas, J. Karvelis – tolimojo plaukimo kapitonas, A. Kulbokas – tolimojo plaukiojimo kapitonas, V. Pakalniškis – Jūrų žvejybos uosto kapitonas - tolimojo plaukiojimo kapitonas, P. Pikšrys – Jūreivystės mokyklos dėstytojas, S. Ranonis – tolimojo plaukiojimo kapitonas, R. Starkus – Jūreivystės mokyklos dėstytojas, S. Šileris – „Baltijos“ žvejų kolūkio pirmininkas, tolimojo plaukiojimo kapitonas, R. Tijūnėlis – vyresnysis mechanikas, A. Valiukėnas – tolimojo plaukiojimo kapitonas, ekonomistas, D. Varkalis – laivų mechanikas. LJS tarybos pirmininku tapo Juozas Karvelis. Atkurtos Lietuvos jūrininkų sąjungos tikslai ir uždaviniai: išsaugoti Lietuvoje registruotus laivus, kad nebūtų išplukdyti į Rusiją, Lietuvoje registruotose laivuose iškelti Lietuvos valstybinę vėliavą, siekti tautinio laivyno atkūrimo, atstovauti ir ginti Lietuvos jūrininkų profesinius, socialinius ir materialinius interesus, jų pilietines ir žmogaus teises krante ir jūroje, tarp Lietuvos jaunimo propaguoti jūrines specialybes, objektyviai informuoti Lietuvos visuomenę apie jūrininkų gyvenimą, problemas ir kt.

1989 m. rugpjūčio 25 d. Lietuvos jūrininkų sąjunga (jūrininkų profsąjunga) buvo įregistruota ir Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (LTSR) Ministrų Tarybos atskiru nutarimu įteisinta kaip Respublikos visuomeninė organizacija. Praėjus trims dienoms po įregistravimo, LJS kreipėsi į LTSR Aukščiausiąją Tarybą su pasiūlymu nustatyti Klaipėdos uoste įregistruotų laivų plaukiojimo su Lietuvos nacionaliniais dokumentais ir su Lietuvos vėliava tvarką. Tais laikais tai buvo drąsus pasiūlymas, valdžios viršūnėse sukėlęs pasipiktinimo audrą. 1989 metų lapkričio mėn. LJS pareikalavo sujungti Prekybos ir Žvejybos uostus ir įsteigti vieną Klaipėdos uostą ir bendrą uosto kapitono tarybą prie Klaipėdos savivaldybės. Maždaug tuo pačiu metu iškėlė klausimą, kad būtina reformuoti Lietuvos jūrininkų mokymą „trijų pakopų“ pagrindu, Klaipėdos jūreivystės mokyklą reorganizuoti į Lietuvos jūreivystės kolegiją. Dar 1990 metais LJS pirmoji pradėjo kalbėti, kad būtina įvesti nacionalines jūrininkų knygeles ir uniformą, priimti Lietuvos jūreivystės kodeksą, Klaipėdoje įsteigti Lietuvis jūrų departamentą. LJS ne tik kalbėjo ir kėlė klausimus, bet ir rengė reikiamus teisinius dokumentus. Tarybos narys, teisininkas Aleksandras Nagys parengė Jūrų departamento darbą reglamentuojančius dokumentus, jūrininkų knygelės pavyzdį ir jos išdavimo tvarką, tarybos narys Ričardas Lučka – jūrininkų uniformos pavyzdžius ir jų nešiojimo tvarką, tarybos narys Vilius Pakalniškis ėmėsi rengti Lietuvos jūreivystės kodeksą. 1992 metais Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro J. Biržiškio įsakymu buvo įteisinta Jūrininko knygelė, Klaipėdoje įsteigtas Jūrų departamentas, 1994 metais patvirtinta Lietuvos jūrininko uniforma.

Pirmajai atgimusios LJS tarybai vadovavo jūrų kapitonas Juozas Karvelis, jūrinėje aplinkoje turėjęs didelį autoritetą: 1990-02-24 jis išrinktas Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatu, 1990 metų kovo 11 dieną Lietuvos AT vieningai priėmė sprendimą paskelbti Lietuvą nepriklausoma valstybe ir jos deputatai pasirašė Nepriklausomybės Aktą. Lietuvos jūrininkų sąjunga pritarė Nepriklausomybės paskelbimui ir 1990-03-28 pritarimo telegramomis kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininką V. Landsbergį bei į SSRS prezidentą M. Gorbačiovą. 1991-03-13 J. Karvelis atsistatydino iš LJS tarybos pirmininko pareigų dėl didelio užimtumo Lietuvos Aukščiausioje Taryboje ir LJS tarybos pirmininku buvo išrinktas tolimojo plaukiojimo kapitonas A. Valiukėnas. 1991-09-04 A. Valiukėną LJS tarybos pirmininko poste pakeitė radionavigatorius, ekonomistas A. Tenkutis.

Didėjant poreikiui ginti jūrininkų interesus ir plėtoti bendradarbiavimą LJS 1991-12-04 nutarė persiregistruoti iš visuomeninės į profsąjunginę organizaciją. Naujos redakcijos Jūrininkų sąjungos įstatai buvo įregistruoti 1992 m. kovo 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoje.

Jau tuo metu nemaža dalis VŽĮ „Jūra“ jūrininkų tapo bendarbiais ir LJS siekė užmegzti ryšius su Norvegijos, Švedijos, Vokietijos, Latvijos, Estijos it kitų užsienio jūrininkų profsąjungomis, ieškodama būdų įdarbinti jūrininkus. Neilgai trukus LJS atstovai tapo nuolatiniais Baltijos šalių jūrininkų profsąjungų atstovų susitikimų dalyviais. Pamažu Lietuvos jūrininkai pradėjo užkariauti tarptautinę darbo rinką.

LJS suprato, kad viena nesugebės ginti jūrininkų, dirbančių Lietuvos ir užsienio laivuose toli nuo Tėvynės, teisių ir interesų. Todėl dar 1995 m. birželio 28 d. kreipėsi į Tarptautinę transporto darbuotojų federaciją (International Transport Workers` Federation - ITF), prašydama apsvarstyti įstojimo į šią organizaciją galimybę.

Nuo 1996 m. vasario 1 d. LJS tapo pilnateise Tarptautinės transporto darbuotojų federacijos nare ir jos filialu Lietuvoje.

Dar 1995 m. LJS buvo pasirašiusi pirmąją tarptautinę bendradarbiavimo sutartį su įdarbinimo agentūra „Saga Agency“ ir Norvegijos jūrininkų profsąjungomis. Vėliau buvo pasirašyta trišalė kolektyvinė sutartis tarp Norvegijos laivų savininkų (NIS) asociacijos, Lietuvos jūrininkų sąjungos ir Norvegijos jūrininkų profsąjungos. Ši kolektyvinė sutartis su pataisomis ir papildymais atnaujinama kas dveji metai iki šiol.

Įstojus į ITF, Lietuvos jūrininkų sąjungai atsivėrė platesnės bendradarbiavimo su viso pasaulio jūrininkų profesinėmis sąjungomis galimybės ir geresnės sąlygos ginti jūrininkų teises bei interesus tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje. Vadovaujantis ITF Konstitucija, iškilus konfliktui tarp jūrininkų ir laivo valdytojo arba siekiant apginti savus interesus, LJS nariai turi teisę kreiptis pagalbos į jūrininkų profsąjungą ar ITF inspektorių tos šalies, kurios uoste stovi laivas, ir jiems turi būti suteikta visa įmanoma pagalba. Kartu LJS prisidėjo nemažai darbo, kadangi ji privalėjo padėti į bėdą Klaipėdos uoste pakliuvusiems užsienio šalių jūrininkams, kurių nacionalinės profesinės sąjungos yra ITF narės.

1999 m. LJS tapo Europos transporto darbuotojų federacijos (European Transport Workers‘ Federation - ETF) nare.

Teigiamai vertindama LJS veiklą ginant jūrininkų teises, ITF vadovybė įsteigė ITF inspektoriaus pareigybę Lietuvoje ir patvirtino LJS darbo inspektorių Andrejų Černovą eiti šias pareigas nuo 2003 m. balandžio 1 dienos.

LJS darbo inspektorius Andrejus Černovas patikrino daugelį Klaipėdos uoste stovinčių laivų ir beveik visuose laivuose aptiko kolektyvinės sutarties arba jūrininkų teisės aktų pažeidimų. Buvo imtasi priemonių, kad šie trūkumai būtų ištaisyti, apie tai buvo informuoti laivų savininkai ir ITF vadovai. Per paskutinius penkerius metus su LJS pagalba Klaipėdos jūrininkai ir jų šeimos atgavo daugiau kaip 2 milijonus JAV dolerių neišmokėtų atlyginimų, socialinio draudimo išmokų.

2000 m. LJS įsteigė Viešėją įstaigą „Tarptautinė jūrininkų konsultavimo misija“. 2001 m. JLS susijungė su AB „LISCO Baltic Service“ ir AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ profesinėmis sąjungomis. Įsteigtas LJS LISCO skyrius. Skyriaus pirmininkų išrinktas P. A. Mikalajūnas. 2002-02-01 d. LJS pirmininku išrinktas ir pagal darbo sutartį priimtas Petras Bekėža, pirmas etatinis LJS pirmininkas nuo jos atkūrimo datos.

2005 m. iškilmingai atidarytas LJS rūpesčių pastatytas „Jūrininkų centras“ (Agluonos g. 5)
2005-05-29 d. iškilmingai paminėtas LJS atkūrimo 20-metis.

Bet kurios organizacijos veikla, jos darbo rezultatai priklauso nuo žmonių, dirbančių šioje organizacijoje. Siekdama pagerbti aktyviausius ir didžiausią indėlį įnešusius Lietuvos jūreivystės labui atstovus, Lietuvos jūrininkų sąjunga yra įsteigusi LJS Garbės nario vardą.

1940 m. kovo 28 d. LJS visuotinis susirinkimas Kaune pirmuoju LJS Garbės nariu išrinko brigados generolą Vladą Nagių-Nagevičių už ilgametį darbą Lietuvos jūrininkystės ir LJS labui. Už ypatingus nuopelnus Lietuvos jūreivystei ir jos tarptautiniam prestižui LJS Garbės nario vardas 1996 m. suteiktas profesoriui Narcizui Prielaidai, jūrų teisės daktarui, LR ambasadoriui prie Jungtinių Tautų būstinės Ženevoje, 1998 m. – Povilui A. Mažeikai, tolimojo plaukiojimo kapitonui, okeanografijos daktarui, 2003 m. – Juozui Karveliui, tolimojo kapitonui, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo akto signatarui, Dionyzui Varkaliui, LJS tarybos nariui, laivo mechanikui, Viliui Pakalniškiui, LJS tarybos nariui, tolimojo plaukiojimo kapitonui, jūrų teisės dėstytojui, Romui Tijūneliui, LJS tarybos nariui, inžinieriui mechanikui, Aleksandrui Nagiui, LJS vicepirmininkui ir teisininkui, tolimojo plaukiojimo šturmanui, jūrų teisės magistrui, 2008 m. – Vaclavui Stankevič – tolimojo plaukiojimo kapitonui, 2009 m. – Petrui Bekėžai, LJS pirmininkui, artimojo plaukiojimo kapitonui.